Biografija. Melanie Klein gimė Vienoje, 1882 m. kovo 30 dieną. Jos tėvas Moriz Reisez buvo pirmasis įkvėpėjas jaunajai Melanie. Jaunystėje jis sukilo prieš griežtus savo žydus ortodoksus tėvus ir tapo mediku, o ne rabinu, kaip iš jo buvo tikėtasi. Jo paties tėvui mirus jis nutraukė šeimos suorganizuotą santuoką ir perkopęs 40 metų vedė 25 metų Libusą Deutsch. Pora susilaukė keturių vaikų, kurių jauniausioji buvo Melanie. Kadangi Moriz mediko praktika ėjosi iš lėto, o pinigų reikėjo, Libusa atsidarė egzotinių augalų ir gyvūnų parduotuvę. Kai Melanie sukako 5 metai, šeima jau buvo prikaupusi pakankamai pinigų, kad atsidarytų stomatologijos kabinetą. Moriz vis geriau sekėsi, todėl šeima persikėlė į didesnį butą. Dėl tėvo amžiaus ir didesnio dėmesio jos vyresnei seseriai, Melanie su tėvu nebuvo artima, tačiau jo literatūros ir kalbos žinios darė jai didelį įspūdį. Tėvas mirė, kai Melanie buvo 18 metų. Būsimoji psichoanalitikė buvo artimesnė su mama Libusa, kuri labai rūpinosi, kad jos vaikai turėtų laimingą vaikystę. Religija vaidino svarbų vaidmenį jų šeimoje ir, nors Melanie laikė save ateiste ir gyvenimo pabaigoje prašė laidotuvių be religinių apeigų, ji niekada neišsižadėjo savo žydiškos kilmės ir smerkė tuos, kurie tai darė. Jos brolis Emmanuel ir sesuo Sidonie mirė jauni. Sidonie išmokė Melanie skaityti ir rašyti. Emmanuelis, kuris buvo talentingas pianistas ir rašytojas, taip pat buvo didis pagalbininkas jos moksluose. Jis išmokė Melanie graikų ir lotynų kalbų. Šios žinios jai padėjo įstoti į įvairias mokyklas, kurias baigusi ji tikėjosi įstoti į universitetą ir ten studijuoti mediciną. Emmanuelis taip pat supažindino Melanie su savo intelektualais draugais. Jo mirties dieną nėščia Melanie keliavo pas jį iš Slovakijos. Vėliau bandė išspausdinti jo esė ir eilėraščius, tačiau nesėkmingai. Šeimos narių mirtys Melanie sukėlė depresiją, kuri vėliau buvo jos asmenybės dalis.
Melanie ištekėjo 19 metų už savo brolio draugo Arthur Stephen Klein. Po vestuvių ji du metus studijavo meną ir istoriją Vienos universitete. Tačiau vėliau labai apgailestavo, kad nebaigė būtent medicinos mokslų. Melanie vyras darbo reikalais keliaudavo po įvairias šalis, o ji sekė paskui jį. Dėl šios priežasties Melanie niekada negavo mokslinio laipsnio, todėl vėliau daugelis kolegų jos negerbė ir dažnai abejojo jos darbo medicininiu pagrįstumu. Keliaudama ji vertė knygas ir mokėsi kalbų taip užpildydama tuštumą, atsiradusią jos gyvenime. Minėtą tuštumą taip pat užpildė vaikai, gimę paeiliui: Melita –1904 m., Hans –1907 m., po kurių gimimo Melanie pasijuto vėl laiminga.
Klein šeimos gyvenimas pasikeitė, kai jie persikėlė į Budapeštą. Čia Melanie pirmą kartą netikėtai susidūrė su Sigmund Freud ir perskaitė jo knygą apie sapnus. Nuo to laiko psichoanalizė tapo jos susidomėjimo objektu. Melanie lankė asmeninę terapiją pas Sandor Ferenczi. Vėliau, gavusi jo palaikymą, pradėjo dirbti su vaikais. 1917 m. Austrijos ir Vengrijos asociacijų suvažiavime ji susitiko su S. Freud. 1919 m. Vengrijos asociacijai parašė pirmąjį savo veikalą „Apie vaiko vystymąsi” ir buvo pakviesta tapti Budapešto asociacijos nare. Per šiuos metus Melanie ir jos trys vaikai, kurių jauniausiam buvo penkeri metai, keliavo į Slovakiją ir apsistojo pas jos vyro tėvus. Po trijų metų Melanie išsiskyrė su savo vyru.
Tuo periodu Melanie susipažino su Karl Abraham. Ji buvo susižavėjusi juo. Šis psichonalitikas ją taip pat drąsino imtis vaikų analizės. 1922 m. Melanie persikėlė į Berlyną ir pradėjo psichoanalitinę praktiką su vaikais ir suaugusiais. Taip pat ji pradėjo lankyti asmeninę analizę pas K. Abraham, kuris tikėdamas jos būsimu indėliu į psichoanalizę, sutiko. Tačiau jo mirtis nutraukė keturioliką mėnesių trukusius psichoanalizės seansus. Tiek K. Abraham, tiek S. Farenzi buvo susiję su S. Freud ir abu turėjo įtakos Melanie. Iš S. Ferenczi Melanie išmoko apie pasąmonės dinamikos svarbą, tačiau jis retai laikėsi neutralumo principo su savo pacientais bei neteikė reikšmės neigiamam perkėlimui ir tuo skyrėsi nuo S. Freud, kita vertus, Melanie manė, kad jis jai davė tikrą vaizdą apie psichoanalizę. Bet kokiu atveju, Melanie yra laikoma S. Freud ir K. Abraham pasekėja.
Po K. Abraham mirties Berlyne Melanie dažnai buvo kritikuojama ir priimama, kaip netradicinė psichoanalitikė. Anna Freud savo darbą su vaikais pradėjo tuo pat metu kaip ir Melanie, tarp šių psichoanalitikių pasekėjų kilo konfliktai dėl kai kurių teorinių dalykų, ko pasekmė vėliau buvo atskiros „Kleinistinės“ psichoanalizės mokyklos susikūrimas.
1925 m. Zalcburgo konferencijoje Melanie pristatė savo darbo su vaikais technikas. Ten ji susitiko su Ernest Jones, kuris buvo laikomas vaikų psichoanalizės ateitimi. Netrukus jis ją pakvietė skaityti paskaitų Anglijoje. Per tris savaites Melanie skaitė šešias paskaitas dr. Adrian Stepono namuose. Šios paskaitos suformavo pagrindą jos knygai „Vaikų psichoanalizė” ir buvo laimingiausias laikas jos gyvenime.
1927 m. Melanie persikėlė į Angliją, kur buvo maloniai priimta Britų psichoanalizės draugijos. Ji tęsė savo darbą ir gilinosi bei išplėtė tokias sritis, kaip mirties vara ir Edipo kompleksas. Britanijoje Melanie gyveno iki mirties – 1960 metų rugsėjo 22 d. Nors jai buvo diagnozuotas vėžys, ji mirė nuo nukraujavimo, kuris buvo operacijos pasekmė. Ši žinia sukrėtė psichoanalitikų bendruomenę. Du jos vaikai, sekdami motinos pėdomis, tapo medikais, praktikuojančiais psichoanalizę, o trečiasis sekė tėvo pėdomis – tapo inžinieriumi.
© http://www.melanie-klein-trust.org.uk nuotr.
Darbai. Didžiąją savo darbo dalį Melanie paskyrė vaikams, ji laikoma žaidimo terapijos pradininke. Žaidimų techniką yra tokia pat reikšminga kaip ir S. Freud sukurtas asociacijų metodas, kuris vaikams dėl neišvystytų jų gebėjimų nebuvo prieinamas. Ši technika padeda atskleisti vaikų pasąmoninius motyvus. Melanie tikėjo, kad terapijos metu piešdami ir žaisdami vaikai projektuoja savo jausmus bei įrodė, kad būdai, kuriais vaikai žaidžia su žaislais, atskleidžia ankstyvos kūdikystės fantazijas ir nerimą. Savo knygoje „Vaikų psichoanalizė“ Melanie aprašė, kaip nerimas įtakoja vaiko besivystantį ego, superego bei atskleidė seksualumo įtaką emociniams sutrikimams. Taikydama savo metodus ji bandė padėti vaikams sumažinti kaltę, kilusią dėl destruktyvių Edipinių jausmų tėvams, kurių jie tiesiogiai negalėdavo išreikšti.
Melanie taip pat garsi tuo, kad išsamiai aprašė psichikos prieštaringumą. Ji teigė, kad jau kūdikyje kaunasi gyvybės ir mirties varos, supaprastintai galima teigti – blogis ir gėris. Autorė išskyrė dvi asmens pozicijas: paranoidinė – šižoidinė ir depresyvi pozicija. Kad susidorotų su nerimu, kilusiu dėl mirties varos, kūdikis pasinaudoja skilimo gynybos mechanizmu ir atskiria šiuos du priešingus polius: mirties varą nuo gyvybės varos – gerą nuo blogo (pavyzdžiui, vieną mamos krūtį laiko gera, kitą – bloga). Ši paranoidinė – šižoidinė pozicija paprastai trunka nuo gimimo iki 4 – 6 mėn. Labiausiai Melanie aprašė depresinę poziciją, kuri paprastai (esant geriems santykiams su mama) pakeičia paranoidinę – šižoidinę poziciją. Tai yra asmens suvokimas, kad motina, kuri nekentė, buvo motina, kuri mylėjo. Depresinė pozicija realizuojasi, kai kūdikis motiną suvokia kaip vieną objektą bei poreikį agresijai pradeda slopinti nukreipdamas ją į save. Tai skatina prisiimti ir toleruoti daugiau skausmo.
Melanie kartu su S. Freud ir Ronald Fairbairn prisidėjo prie to, ką mes dabar žinome apie objektų ryšius. S. Freud aprašė objekto pasirinkimo idėją, turėdamas omenyje vaikų pirmus santykius su juos prižiūrinčiais asmenimis. Šie asmenys tampa vaiko poreikių ir norų objektais. O santykiai su šiais asmenimis yra reprezentuojami psichikoje. Vėliau Malanie aprašė tam tikrame laikotarpyje būdingus dalinius objektus (pavyzdžiui, motinos krūtis), kurie vaidina svarbų vaidmenį ankstyvojoje raidoje bei turi įtakos vėlesniems psichikos sutrikimams, kaip pavyzdžiui, tam tikrų kūno dalių, susijusių su asmeniu sureikšminimas, o ne viso asmens. Galiausiai R. Fairbairn sukūrė Objektų ryšių teoriją, remiantis kuria teigiama, kad vaikas, kuris negavo pakankamai mamos meilės ir rūpesčio pasitraukia iš realiojo pasaulio į fantazijų, kuriame su įsivaizduojamas asmenimis bando patenkinti realių santykių poreikį.
Nors Melanie laikoma S. Freud pasekėja, tačiau ne visos jos idėjos ir darbo būdai su vaikais sutapo su S. Freud idėjomis. Ji teigė, kad superego pradeda vystytis jau kūdikystėje ir, kad jo užuominų galima rasti jau „kumščio“ stadijoje bei antraisiais gyvenimo metais. Ji manė, kad baimė ir agresija taip pat reprezentuoja šias vystymosi stadijas ir yra reikšmingesnės vėlesnėms patologijoms išvystyti nei psichoseksualinio vystymosi įtaka.
Melanie seksualumo samprata taip pat grįsta prieštaringumo idėjomis. Ji teigė, kad tiek meninė kūryba, tiek kūno malonumai yra arena, kurios centre žaidžiama žmogaus kova tarp meilės ir neapykantos bei kompensacijos. Vyrai ir moterys yra susirūpinę, kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp meilės ir neapykantos, kaip išlaikyti realius objektus šalia savęs bei santykius su jais ir santykius su vidiniais objektais, kaip išlaikyti savo pojūtį būti gerais bei vitališkais. Melanie aprašė lytinius santykius, kaip labai dramatišką areną, kurioje tiek asmens poveikis kitam asmeniui, tiek asmens esmės kokybė yra atskleidžiami ir neapsaugoti. Gebėjimas sužadinti ir patenkinti kitą asmenį reprezentuoja savęs kompensavimo galimybę, malonumo ir džiaugsmo kitam suteikimas reiškia, kad mano paties meilė buvo stipresnė nei neapykanta.
Melanie yra ta autorė, kuri nebijojo pažiūrėti tamsiajai žmogaus pusei teisiai į akis. Ji plačiai aprašė godumą, neapykantą ir pavydą. Pavydo supratimas, pagal autorę, geriausiai atsiskleidžia šį jausmą sulyginus su godumu. Prototipas galėtų būti kūdikis prie krūties. Kūdikiai, kaip nurodė Melanie, yra intensyviai stokojančios būtybės. Jie yra priklausomi nuo krūties maitinimo, saugumo ir malonumo. Kūdikiai krūtį įsivaizduoja, kaip neapsakomai turtingą ir galingą. Vėliau kūdikis supranta, kad jo gaunamais turtais ir prieiga prie jų naudojasi ne tik jis ir pajunta pavydą, kuris reiškiasi pykčio jausmu bei noru sunaikinti konkurentą.
Melanie indėlis į psichoanalizę ir apskritai į psichologiją yra didelis, kartu su Anna Freud ji yra laikoma vaikų psichoanalizės pradininke. Melanie idėjas tęsė D. W. Winnicott ir J. Riviere. Psichoanalitikės teorija, kaip atskirta psichoanalizės atmaina, išliko reikšminga iki šių laikų.
Daugiau informacijos apie šią idomią teoriją galima rasti tinklalapyje http://www.melanie-klein-trust.org.uk.
Parengta pagal http://www.webster.edu/~woolflm/klein.html.