Biografija. Sabina gimė 1885 m. lapkričio 7 d. Rostove prie Dono Rusijoje, verslininko Nikolajaus ir stomatologės Evos šeimoje. Sabinos mama buvo išsilavinusi bei labai muzikali. Sabina buvo vyriausia iš penkių vaikų. Vienas iš jos brolių – Izaokas, vėliau tapo psichologu ir yra laikomas darbo terapijos pradininku. Sabinos seneliai ir proseneliai iš motinos pusės buvo rabinai [2]. Amžininkai pažymi, kad mistinės rabinistinės tradicijos, kurias puoselėjo Sabinos seneliai ir proseneliai, vaikystėje jai darė didelį įspūdį [1]. Ji buvo labai jautrus vaikas, nuo kūdikystės daug sirgo. Sabinos šeima buvo labai griežta, puoselėjanti tradicijas, tačiau jos tėvai labai akcentavo švietimo svarbą, todėl ji užaugo kalbėdama rusų, vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis [7].

Būdama dešimties Sabina pradėjo lankyti mergaičių gramatikos mokyklą savo gimtajame mieste. 1904 m. baigė studijas su pagyrimu. Taip pat tuo metu ji mokėsi skambinti fortepijonu, o sulaukusi 12 metų pradėjo studijuoti lotynų kalbą. Mokykloje Sabinai labiausiai patiko gamtos mokslai, todėl ji buvo nusprendusi studijuoti mediciną. Šiuo periodu taip pat nuo vidurių šiltinės mirė jos 16 metų sesuo. Šis įvykis labai sukrėtė būsimą psichonalitikę [7].

Po mokyklos baigimo Sabinos sveikata labai pablogėjo, todėl ji buvo išsiųsta į Bergholzli psichiatrijos kliniką Ciuriche, vadovaujamą E. Bleuler. Jos ligos istorijoje buvo įrašyta: „Pacientė kompulsiškai pakaitomis juokiasi ir verkia, (…) visas kūnas nusėtais tikais, pacientei svaigsta galva, ji kaišioja liežuvį, kojos tvinkčioja“ (Minder, 2001, cit. pgl. Fusar-Poli, 2012). Sabinos gydytoju buvo priskirtas C. G. Jungas, kuris jai diagnozavo psichotinę isteriją, kilusią dėl vaikystėje išgyventos skausmingos meilės tėvui. Sabina buvo pirmoji jo pacientė. Burgholzli ligoninės įrašuose (1905 m.) C. G. Jungas ją apibūdina kaip „rytietišką“ ir „geidulingą“, kurios veide atsispindi „jausminė svajinga išraiška“. Tuo metu jai buvo 19 metų ir jos supratimas apie seksualumą ir seksualinius santykius buvo labai menkas [4]. Laiške S. Freud C. G. Jung rašė, kad „fizinės tėvo bausmės nuo ketverių iki septynerių metų buvo susijusios su pacientės per anksti ir labai išvystytu seksualumo pajautimu“ (Minder, 2001, cit. pgl. Fusar-Poli, 2012).

Sabinos gydymas buvo labai sėkmingas, pralenkęs C. G. Jung lūkesčius. Po gydymo C. G. Jung pakvietė Sabiną dirbti kartu, tai buvo savotiška darbo terapija [5]. Kitais metais ji įstojo į medicinos mokyklą. C. G. Jung ir Sabinos santykiai buvo aptarinėjami metų metus, tačiau iki šiol nėra aišku, ar tarp jų buvo seksualinis ryšys. Sabiną su C. G. Jung siejo aistringas susidomėjimas psichoanalize, jie praleisdavo begalę laiko diskutuodami šia tema. Jai teikė didžiulį pasitenkinimą tai, kad kitas žmogus mąsto taip pat kaip ir ji [7]. Po 5 metų C. G. Jung pasitraukė iš Bergholzli, tačiau visus tuos penkis metus jis palaikė glaudžius ryšius su Sabina ir vėliau teigė, kad tai darė bijodamas jos atkryčio [3]. Jų meilė atsikleidžia laiškuose, rašytuose vienas kitam. „Aš tave perdaug myliu“ –  1906 m. ji rašė jam ir, kaip vėliau C. G. Jung prisipažino S. Freud, jos didžiausias noras buvo pagimdyti jam vaiką. C. G. Jung laiškuose taip pat minima, kad jie praleido kelias dienas jos bute ir kartu plaukiojo valtimi, kur galėjo pabūti vieni. 1908 m., kai ji išvyko į Rusiją, jis jai rašė: „Aš dabar suvokiau, kad esu žymiai stipriau prisirišęs prie Jūsų, nei galvojau“ [6]. Manoma, kad audringas jų romanas tęsėsi iki 1909 m. Po to C. G. Jung nutraukė santykius su Sabina, bes bijojo grėsmės savo santuokai. Iš pradžių S. Freud manė, kad skandalo dėl Sabinos ir C. G. Jung ryšių priežastis buvo jos kerštas už nutrauktą terapiją, tačiau vėliau kardinaliai pakeitė savo nuomonę [7]. Minėtas skandalas prisidėjo prie S. Freud ir C. G. Jung draugystės iširimo [4].

1911 m. Sabina baigė universitetą ir apsigynė daktaro disertaciją apie šizofreniją [3]. Tais pačiais metais ji buvo priimta į Vienos psichoanalitikų draugiją ir tęsė darbą kartu su S. Freud. Ji buvo aktyvi draugijos narė, dalyvavo „Trečiadienio susirinkimuose“, skaitė paskaitas ir paskelbė daug straipsnių. S. Freud Sabina pasitikėjo ir net siųsdavo jai savo pacientus. 1912 m. ji ištekėjo už žydų kilmės mediko Pavel Scheftel, po metų susilaukė pirmos dukters Renate. Vėliau dirbo psichoanalitike Šveicarijoje ir Vokietijoje, taip pat bendradarbiavo ir analizavo J. Piaget [1].  Iki 1919 m. ji vis susirašinėjo su C. G. Jung bei po to dar kelerius metus palaikė glaudžius ryšius su S. Freud [7].

1923 m. sugrįžo į Rusiją, apsigyveno Maskvoje ir tapo Rusijos psichoanalitikų draugijos nare bei Nacionalinio psichoanalizės instituto lektore, vedė paskaitas vaikų psichoanalizės temomis bei dirbo vaikų klinikoje. Ji taip pat buvo Maskvos universiteto Vaikų psichologijos katedros vedėja bei mokslinė bendradarbė Veros Schmidt administruojamoje Vaikų namų laboratorijoje (dėl naudojamą baltų baldų vadintą „Baltasis darželis“) [7]. Rusijoje Sabina dirbo su tokiais mąstytojais kaip A. R. Luria ir L. Vygostsky.

1924 m. psichoanalitikė grįžo į gimtąjį miestą Rostovą prie Dono. Vėliau pagimdė antrąją dukrą Eve. Šiame mieste Sabina įkūrė vaikų psichoanalitinį darželį bei dėstė psichoanalizę universitete. Jos vyras Pavel žuvo Stalino teroro metu, ji ir jos vaikai buvo išžudyti vokiečių nacių kariuomenės 1941 m. jos gimtajame mieste [3].

Darbai. Sabina Spielrein buvo pirmoji moteris psichoanalitikė, viena iš psichoanalizės pradininkių. Ji išspausdino apie 30 mokslinių darbų prancūzų ir vokiečių kalbomis, kurių svarbiausi buvo jos disertacija apie šizofreniją, prisidėjusi prie šizofrenija sergančių asmenų kalbos supratimo, ir straipsnis „Destrukcija kaip gimimo priežastis“ (angl. “Destruction as the Cause of Coming into Being”).

Sabinos mintys ir darbai turėjo įtakos S. Freud ir C. G. Jung teorijoms. Ji pagilino C. G. Jung ir S. Freud supratimą apie perkėlimą bei kontraperkėlimą. Jos santykiai su C. G. Jung S. Freud buvo galutinis įrodymas, kad tarp paciento ir terapeuto negali būti jokių draugystės, o ypač meilės ryšių ir, kad terapeutas geriausiai gali padėti žmogui, kai išlieka objektyvus ir nešališkas. Taip pat manoma, kad ji prisidėjo prie C. G. Jung Animos archetipo koncepcijos [7].

Sabina buvo viena iš vaikų psichoanalizės pradininkių, didelį dėmesį skyrusių vaikų mąstymo ir kalbos tyrimams. Ji teigė, kad yra autistiška ir socialinė kalba, išsivysčiusi iš pastarosios. Sabina taip pat skaitė paskaitas afazijos tema ir išskyrė, kad afazijos metu atsirandantys mąstymo sutrikimai turi analogijų su ankstyvosios vaikystės mąstymu [8].

Sabina labai prisidėjo prie varų temos išplėtojimo. Ji iškėlė klausimą, kodėl seksualinis geismas pasireiškia malonumu, tačiau taip pat kartu ir baime bei pasibjaurėjimu: „Žmogus viduje jaučia savo žėrinčios meilės priešą, kuris jėga priverčia daryti tai, ko nesinori daryti, jaučia pabaigą, laikinumą, iš kurio bergždžiai bando bėgti“. Siekdama atkleisti šį prieštaravimą, Sabina atrado, kad kiekvienam žmogui yra lemta valdyti konfliktą tarp dviejų varų. Viena vertus, yra poreikis išgyventi ir klestėti kaip asmeniui – poreikis nepriklausomumui ir homeostazei, iš kitos pusės, yra evoliucinis impulsas arba paskata pratęsti save arba pasidauginti, ištirpdyti save kitame asmenyje, o mirtis šioje vietoje yra neišvengiama. Savo darbuose aiškindama šiuos reiškinius Sabina rėmėsi literatūra ir mitologija: nagrinėjo mitus apie Tristaną ir Izoldą, Adomą ir Ievą bei analizavo Talmudą, kuriuose seksas ir mirtis simboliškai yra susieti. Įdomu tai, kad C. G. Jung ir S. Freud požiūris į jos darbus buvo skeptiškas, jie kritikavo jos bandymą sujungti biologiją ir psichologiją, tačiau vėliau pritaikė Sabinos atradimus savo raštuose – S. Freud savo teorijoje apie mirties instinktą, o C. G. Jung rašydamas apie transformaciją [5].

Jos idėjas vėliau plėtojo J. Bowlby, D. Stern ir P. Fonaghy. Apskritai Sabinos atradimai apie seksą susisieja su visais XX a. reprodukcinės biologijos atradimais: seksualinis troškimas neturi jokios reikšmės individualiai vyrams ir moterims, tačiau yra kolektyvinis rūšies poreikis. Supaprastintai galime pasakyti, kad žmogaus reprodukcija pasmerkia jį mirčiai. Ji spėjo, kad greičiausiai prieš šimtus metų biologijoje atsirado nesuderinamumai tarp ego poreikių (pvz., išlikti) ir mūsų genų poreikio daugintis [5]. Taigi, kaip išskiria Launer (2007), gali būti, kad „maža mergaitė‘ (ją taip vadino didieji vyrai) buvo viena įžvalgiausių XX a. mąstytojų.

Sabinos gyvenimas įamžintas filmuose: My Name Was Sabina Spielrein (2002); The Soul Keeper (2002); A Dangerous Method (2011).

 

Literatūra:

1. Yardley A. (2011). Sabina Spielrein – notes on a life ended much too soon [žiūrėta: 2012–02–07]. Prieiga per internetą: <http://www.creativitycountry.net.au/creativity/spielrein.htm>.

2.Cherry K. (2011). Sabina Spielrein (1895-1942) [žiūrėta: 2012–02–07]. Prieiga per internetą: <http://psychology.about.com/od/profilesmz/a/sabina-spielrein.htm>.

3. Fusar-Poli P. (2012). Sabina Spielrein.  The American Journal of Psychiatry, 169 (1), 21-21.

4. Parker S. (2010). Women and Carl Jung: Sabina Spielrein. [žiūrėta: 2012–02–08]. Prieiga per internetą: <http://jungcurrents.com/women-and-carl-jung-sabina-spielrein/>.

5. Launer J. (2007). The problem with sex. QJM: An International Journal of Medicine, 100, (10), 669-670.

6. Lilia Diu N. (2010). Jung Love: Sabina Spielrein, a forgotten pioneer of psychoanalysis [žiūrėta: 2012–02–07]. Prieiga per internetą: <http://www.telegraph.co.uk/culture/culturenews/8718211/Jung-Love-Sabina-Spielrein-a-forgotten-pioneer-of-psychoanalysis.html>.

7. Hall K. (2010). Sabina Spielrein [žiūrėta: 2012–02–09]. Prieiga per internetą: <http://jwa.org/encyclopedia/article/spielrein-sabina>.

8. Psychoanalytikerinnen. Biografisches Lexikon [žiūrėta: 2012–02–09]. Prieiga per internetą: <http://www.psychoanalytikerinnen.de/abkuerzungen.html>.