Biografija. Karen gimė 1885 m. Vokietijos mieste Blankenesyje rugsėjo 16 d. Jos tėvas Berndt Wackels Danielson buvo norvegų kilmės laivo kapitonas, religingas ir autoritariškas žmogus. Mama Clotilde Danielson buvo antroji tėvo žmona (iš pirmos santuokos jis jau turėjo keturis sūnus), 19 metų jaunesnė už pastarąjį bei žymiai rafinuotesnė [1]. Su antrąja žmona tėvas susilaukė dviejų vaikų – Karen ir jos brolio – Berndt [3]. Vaikystėje Karen buvo gana depresyvi. Savo tėvą ji apibūdino kaip labai griežtą, šaltą bei labiau mylintį jos brolį. Nuoskaudą dėl tėvo atstūmimo (kai kurie amžininkai pažymi, kad daugiau dėl įsivaizduoto [1]) Karen jautė visą likusį gyvenimą [2], tačiau ji buvo labai artima su mama, kuri palaikė jos ambicijas studijuoti mediciną. Pastarąją idėją Karen paskelbė jau būdama trylikos, kadangi Hamburge tuo metu nebuvo mergaičių gimnazijos, mama nedelsdama užrašė ją į Hanoverį [3]. Apskritai, Karen buvo labai ambicinga bei žavi mergina, paauglystėje pareiškusi, kad, jei negalinti tapti labai patrauklia, tai būsianti labai protinga [1]. Karen tėvų santuoka nebuvo laiminga – 1904 m. jie išsiskyrė.
1906 m. prieš tėvų ir visos tuometinės visuomenės valią Karen įstojo į medicinos mokyklą [1]. Studijų metais ji kaip tik ir susidomėjo psichoanalize, o po jų – 1913 – 1915 m., intensyviai ją studijavo bei lankė asmeninę analizę pas Karl Abraham [3]. Tais pačiais studijų metais ji sutiko teisės studentą Oscar Horney, už kurio 1909 m. ištekėjo. Po metų susilaukė pirmos iš trijų dukterų – Brigitte. 1911 m. mirė jos mama. Ši netektis labai sukrėtė Karen, taip pat ne mažiau skaudesnė buvo ir brolio mirtis (1923 m.) [2], po kurios Karen net svarstė apie savižudybę [1]. Kaip ir tėvų, pačios Karen santuoka nebuvo laiminga – vyras, už kurio ištekėjo, greitai pasirodė savo griežtumu ir autoritariškumu per daug panašus į tėvą, jų santykiai buvo pakankamai komplikuoti, be to, jam nelabai sekėsi verslas, o vėliau persirgęs meningitu jis visiškai palūžo, tai atlaikyti Karen darėsi labai sunku, todėl 1926 m. ji išsikraustė iš jo namų, o 1937 m. oficialiai išsiskyrė. Mergaites Karen auklėti taip pat sekėsi sunkiai, nors ji labai stengėsi ir taikė daug įvairių pedagoginių ir psichologinių metodų, tačiau, kaip vėliau netiesiogiai užsimina savo knygoje „Neurotiška mūsų laikų asmenybė“, tai greičiausiai buvusi klaida, kurią daro daugelis neurotiškų tėvų. Ir nors mergaitės labai žavėjosi mama, vidurinioji jos dukra Marriane net nusekė jos pėdomis ir tapo psichoanalitike, tačiau atsiminimuose rašė, kad artimai ją pažinti vis dėlto joms nebuvo suteikta galimybės [3].
Kitaip nei asmeniniame gyvenime, profesinėse srityje Karen sekėsi puikiai – nuo 1919 m. iki 1932 m. ji dirbo Berlyno psichoanalizės klinikoje, o nuo 1920 m. pradėjo dėstyti naujai įkurtame Berlyno psichoanalizės institute [3]. Vėliau Karen persikėlė į JAV ir 1932 m. – 1934 m. dirbo Čikagos psichoanalizės institute, o 1934 m. – 1941 m. dėstė Niujorko psichoanalizės institute [3] bei apsigyveno Brukline, kuris dėl žydų pabėgėlių srautų iš Vokietijos buvo tikra intelektualų sostinė. Čia ji sutiko Erich Fromm ir Harry Stack Sullivan, su pastaruoju, kaip pažymima, kurį laiką juos siejo daugiau nei draugiški ryšiai [1]. 1941 m. dėl nukrypimo nuo ortodoksinio froidizmo ji drauge su keliomis kolegomis buvo pašalinta iš Niujorko psichoanalizės instituto. Po to Karen įkūrė Psichoanalizės pažangos asociaciją bei jos mokymo centrą – Amerikos Psichoanalizės institutą, o 1941 m. pradėjo leisti Amerikos psichoanalizės žurnalą, tebeleidžiamą iki šiol [3]. Ji rašė, praktikavo bei mokė psichoanalizės iki mirties – 1952 m. [1].
Darbai. Karen kartu su Helen Deutsch, Anna Freud ir Melanie Klein yra laikoma viena iš „psichoanalizės motinų“ [3], taip pat ji įnešė labai svarų indėlį į humanizmą, savasties psichologiją bei moterų psichologiją [2].
Karen atmetė S. Freud idėją, kad mergaitė jaučia penio pavydą bei priekaištauja motinai už tai, kad ją pagimdė be penio. Ji teigė, kad moters psichikos sutrikimų priežasčių reikia ieškoti pačioje vyrų dominuojamoje kultūroje, iš kurios gimė ir pati S. Freud teorija. Dėl patriarchalinės santvarkos moterys jaučiasi menkavertės, nes tai verčia jas būti priklausomas nuo vyrų, todėl siekdamos įgyti daugiau teisių jos nori būti panašios į vyrus, o ne dėl penio pavydo [4]. Karen taip pat įvedė gimdos pavydo sąvoką, apimančią idėją, kad vyriškas nėštumo, žindymo ir motinystės pavydas verčia vyrus reikalauti pranašumo kitose srityse [3].
Didžiausias Karen indėlis į praktinę psichologiją yra jos išvystyta neurozės koncepcija, kuri naudojama iki šių laikų. Neurozę ji apibūdino kaip bandymą padaryti gyvenimą bent šiek tiek pakenčiamą [1]. Neurozės pagrindą, pasak Karen, sudaro nerimas, kurio kaip vieno iš nemaloniausių jausmų žmogus bando išvengti susikurdamas įvairius draudimus, sąmoningai arba nesąmoningai žmogus tada nesugeba jausti arba galvoti apie dalykus, sukeliančius nerimą. Nerimo priežastis yra išstumtas priešiškumas, kurio pajautimas žmogui tam tikrose situacijose būtų nepakeliamas (pvz., mylimam žmogui dėl pavydo). Kad išvengtų nerimo žmogus naudoja įvairias gynybos strategijas, kurias Karen vadina neurotiniais poreikiais: meilės ir pagyrimo; vadovaujančio partnerio; griežtų apribojimų (savo poreikių ribojimas, baimė reikalauti ir kt.); valdžios; kitų išnaudojimo; visuomenės pripažinimo; žavėjimosi savimi (savęs iš geros pusės pateikimas ir neigimas trūkumų); pirmavimo; nepriklausomybės (atsakomybės santykiuose vengimas, distancijos išlaikymas ir kt.); tobulybės. Šitie poreikiai yra būdingi visiems žmonės, tačiau sveiki žmonės gali laisvai juos keisti vieną kitu, jei to reikalauja situacija, o neurotiška asmenybė yra prisirišusi prie vieno iš šių poreikių, tampančio jos gyvenimo tikslu. Vėliau vystydama teoriją Karen šiuos neurotinius poreikius padalino į tris kategorijas, suprantamas kaip tarpasmeninių santykių optimizavimo strategijos, kurių tikslas pasiekti saugumo jausmą, tai yra sumažinti nerimą bei padaryti gyvenimą pakenčiamą: pirmoji – orientacija į žmones: nuolaidžiaujantis tipas – tai toks santykių stilius, kuriam būdinga priklausomybė ir neryžtingumas, tokiam žmogui yra būtina, kad jį mylėtų, gintų ir vadovautų jam; antroji – orientacija nuo žmonių: atsiskyręs tipas – šiam santykiui stiliui būdingas nesidomėjimas žmonėmis, atsiskyrėliškumas, stiprus nepriklausomybės siekis; ir trečiasis – orientacija prieš žmones: priešiškas tipas – būdinga dominavimas, priešiškumas, kitų išnaudojimas, nors įvairiose situacijose elgiasi skirtingai, jei jam tai naudinga [4].
Karen taip pat daug nuveikė tyrinėdama asmenybės raidą. Ji sutiko su S. Freud, kad asmenybės vystymuisi yra labai svarbūs vaikystės išgyvenimai, tačiau neigė jo psichoseksualinius vystymosi dėsningumus [4]. Karen idėjos apie žmogaus vystymąsi yra įdomios tuo, kad, pasak jos, kai kuriais atvejais smurtas ar net seksualinė prievarta prieš vaiką gali neturėti didelės įtakos problemoms vėlesniame gyvenime, jei vaikas šeimoje jautėsi norimas ir mylimas. Taigi, pagal Karen, pagrindinė kliūtis sveikos asmenybės vystymuisi yra tėvų abejingumas, šilumos ir meilės stoka vaikystėje. Minėta kliūtis gali reikštis tokiu tėvų elgesiu: pirmenybės teikimas vienam iš vaikų, ambivalentiškas elgesys su vaiku (vieną akimirką džiaugiasi vaiku, kitą – atstumia), pažadų nevykdymas, vaikų draugysčių ardymas, šaipymasis iš vaiko minčių ir kt. [1]. Tokį tėvų elgesį patiriantis vaikas atsiduria prieštaringoje situacijoje: iš vienos pusės, jis yra priklausomas nuo tėvų, iš kitos pusės – labai pyksta ant jų už tokį elgesį. Kadangi vaikas pastoviai jaučia baimę prarasti tėvų meilę bei jaučia kaltę dėl jaučiamo pykčio, kuri yra labai nemalonus jausmas, tai jis pyktį išstumia į pasąmonę, o vėliau tiek vaikystėje, tiek ir vėlesniame amžiuje jaučia to pasekmes, pasireiškiančias baziniu nerimu, kitaip sakant – nuolatiniu nesaugumo jausmu [4].
Kitas svarus Karen indėlis į psichologiją yra savojo „aš“ tyrinėjimai, leidę jai į neurozę pažvelgti kitu kampu. Savasis „aš“, pasak autorės, yra asmenybės šerdis, jos potencialas. Jei žmogus yra sveikas, tai jis teisingai suvokia tai, kas jis yra ir gali be trukdžių realizuoti savo potencialą [1]. Tuo tarpu neurotiko savasis „aš“ yra suskilęs į idealųjį „aš“ ir niekinamąjį „aš“. Idealusis „aš“ susikuria jaučiant stoką tam tikroje gyvenimo srityje ir gyvenimui neatitinkant idealo. Neurotikas ir siekia to idealo, kuris nėra nei pozityvus, nei realistiškas ar įmanomas. Iš kitos pusės, niekinamasis „aš“ – tai pojūtis, kad esi visų nekenčiamas ir tą nekenčiamąjį neurotikas laiko savo tikruoju „aš“. Neurotikas yra įkalintas tarp šių dviejų polių: apsimetimo tobulu ir neapykantos sau. Mėgindamas suderinti dvi neįmanomas nuostatas jis nutolsta nuo savojo „aš“, užkirsdamas kelią savo galimybių realizavimui [3].
Svarbiausi Karen leidiniai: Neurotiška mūsų laikų asmenybė (1937) (lietuviškai išleista 2004, 2008), Savianalizė (1942), Mūsų vidiniai konfliktai (1942) (lietuviškai išleista 2012), Neurozė ir žmogaus augimas (1950), Moters psichologija (1967).
Literatūra:
- Boeree C. G. (2006). Karen Horney [žiūrėta 2012-05-25]. Prieiga per internerą: <http://webspace.ship.edu/cgboer/horney.html>.
- Cherry K. (2012). Karen Horney Biography [žiūrėta 2012-05-25]. Prieiga per internetą: <http://psychology.about.com/od/profilesofmajorthinkers/p/bio_karenhorney.htm>.
- Daugirdaitė S. (2004). Apie autorę. Knygoje: Horney K. Neurotiška mūsų laikų asmenybė. Vilnius: Apostrofa.
- Perminas A., Goštautas A. Endriulaitienė A. (2004). Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU leidykla.