Jeigu mintyse pabandytumėte sau atsakyti, kas yra melancholija, tai greičiausiai gautumėte neigiamų asociacijų, taipogi, jei paklaustumėte aplinkinių, tai didelė tikimybė, kad daugeliui žodis melancholija taip pat turėtų neigiamą atspalvį – liūdesys, depresyvumas, pesimizmas ir kt.
O kaip yra iš tikrųjų?
Vienareikšmiškos melancholijos sampratos nėra: iš vienos pusės, melancholija apibrėžiama kaip konstitucinio pagrindo polinkis niūrumui ir prislėgtai nuotaikai [1]. Šiuo požiūriu melancholija yra įgimta savybė arba polinkis liūdesiui. Iš kitos pusės, melancholija apibrėžiama kaip liūdnumu, giliu susimąstymu pasireiškianti dvasinė būsena arba svajingumas, ilgesingumas [1]. Iš graikų kalbos išvertus šis žodis reiškia juodąją tulžį ir siejamas su Hipokratu, kuris pirmas aprašė gerai žinomus temperamentų tipus: cholerikas, sangvinikas, flegmatikas ir melancholikas. Hipokrato laikais ir vėliau melancholijos terminas buvo naudojama apibrėžti įvairiems psichiniams sutrikimas, manyta, kad būtent juodosios tulžies perteklius sukelia niūrią nuotaiką ir depresiją. Pirmasis pateiktas apibrėžimas iš dalies atspindi pastarąjį požiūrį.
Kodėl šiandien daugeliui žmonių melancholija turi neigiamą atspalvį?
Melancholiją tyrinėjanti mokslininkė Karin Johannisson teigia, kad melancholijos samprata, požiūris į šį reiškinį keitėsi įvairiais amžiais: Antikos laikais ji buvo traktuojama kaip ligą primenanti būsena tarp genialumo ir beprotybės, Viduramžiais – moralinė yda, nuo Renesanso iki Romantizmo pakylėta iki egzistencinės dramos, pamažu biologizuota, po S. Freud psichologizuota. Ta pati autorė cituoja žymų prancūzų eseistą, polemizuotoją, meno istoriką – Jean Clair, pasak kurio, būtent XX a. vyko intensyvūs bandymai paskelbti melancholiją liga, nes eroje apsėstoje gerovės, eugenikos ir racionalumo melancholija nepritampa [3]. Taigi Jean Clair mintis puikiai atskleidžia tai, kodėl melancholija dažniausiai ir mums sukelia neigiamų asociacijų, gi kultūra visada daro milžinišką įtaką.
Tačiau, kaip bebūtų, suvokti ir įvertinti melancholiją nėra taip paprasta, nes, kaip teigia minėtoji Karin Johannisson, melancholija yra ambivalentiškas reiškinys, iš vienos pusės, siejamas su įžvalga ir ekstaze, iš kitos pusės – tai nuobodis, abejingumas, pesimizmas ir beprotybė. Jei pažvelgtumėme giliau į melancholiją, t. y., panagrinėtumėme jos priežastis taip pat susidurtumėme su ne mažiau painių dalykų. S. Freud taip pat išskiria, kad melancholija yra pakankamai paini sąvoka, susijusi su netektimi (mylimo žmogaus, arba asmeniškai svarbių dalykų: laisvės, idealo ar kt.), po kurios įprasta reakcija būtų gedulas, tačiau asmenims turintiems polinkį į melancholiją vietoj gedulo apima ji. Autorius teigia, kad melancholija reiškiasi gilia ir skausmingai bloga nuotaika, išnykusiu domėjimusi supančia aplinka, dingusiu gebėjimu mylėti ir ką nors daryti bei savijautos sumenkėjimu, kuris pasireiškia savęs niekinimu bei sustiprėjęs virsta bausmės laukimu. Būtent savijautos išnykimo atsiradimas ir yra pagrindinis skirtumas, pagal S. Freud, nuo gedulo, nes gedint pasaulis pasidaro skurdus ir tuščias, o melancholijos atveju skurdus ir tuščias yra pats ego. Vietoj netekties išorėje netenkama savęs paties. Kodėl? Kad išsiaiškintumėme, visų pirma, naudinga panagrinėti gedulo prasmę: taigi, pagal S. Freud, kai netenkame mylimo žmogaus ir suvokiame tai, tada reikalinga atitraukti libido galias nuo objekto, tačiau tai nėra paprasta, nes viduje kyla baisus pasipriešinimas, tai ilgas ir emociškai sudėtingas procesas, kurio sėkmingas rezultatas yra realybės triumfas ir ego išlaisvinimas. Melancholijos atveju yra kitaip – visų pirma, melancholijos priežastis, t. y., netektis ne visada yra objektyvi, nes melancholija gali būti susijusi su kokio nors neįsąmoninto objekto ar jo reikšmes asmeniui netektimi, todėl melancholija dažnai atrodo tokia mįslinga. Melancholijos atveju libido nukreipiamas į patį save, kur ego identifikuojasi su objektu, kurio neteko, todėl asmuo netenka ego bei jaučia stiprų pyktį ir niekina save vietoj to, kad niekintų nuvylusį ar palikusį objektą. Apskritai, melancholijos metu pasąmonėje užsimezga begalė kovų dėl objekto, kuriuose grumiasi meilė ir neapykanta – viena siekdama atitraukti libido galias nuo objekto, o kita stengdamasi apginti pastarąją libido poziciją nuo atakos ir skirtingai nuo gedulo šios kovos dažnai yra nesėkmingos ir nepasiekia sąmonės, nes su objektu susiję išgyvenimai aktyvuoja kitus išstumtus dalykus. Taigi galime teigti, kad pagal S. Freud, melancholijos atveju mes esame įkalinti gedėjime. [4] Kita psichoanalitikė – Melanie Klein (apie ją dar rašysiu), kuri išskyrė dvi raidos stadijas – paranoidinę – šižoidinę ir depresinę, teigia, kad pirmoje raidos stadijoje (iki 3 m.) vaikas siekia susidoroti su mirties instinktu ir tam naudoja skilimo mechanizmą: atskiria destruktyvius impulsus nuo libido (gerą nuo blogo), o depresinėje pozicijoje integruoja šiuos dalykus ir susitapatina, todėl jaučia nerimą, baimę, nes mano, kad prarado gerąjį objektą, dėl savo blogosios pusės. Taigi, jeigu užstringama šioje pozicijoje, nes negaunama reikalingo patyrimo su mylinčia motina ir neįtvirtinama pakankamai gero savęs vaizdo, tai netekties atveju klimpstama į melancholiją. [2]. Kaip matome, melancholijos priežastys yra dvejopos: tai gali būti ir įgimtas polinkis ir aplinkos sąlygų, t. y., patyrimo nulemtas reiškinys. Čia giliau pakapstę kažkokia tai dalimi mes vėl grįžtame prie melancholijos apibrėžimo.
Tačiau, jei pažvelgtumėme į melancholiją per teigiamą melancholijos prizmę, t. y., jautriai, giliai bei visapusiškai, suprastumėme, kokią klaidą darome apskritai vertindami šį reiškinį. Ji yra tokia, kokia yra, kaip ir kaip sunku būtų priimti šį teiginį ypač, kai jaučiame begalinį visuomenės, artimųjų bei savo, žinoma, spaudimą būti tobulais, sėkmingais, visada išsišiepusiais, kad ir kaip esame skatinami pamiršti tai, ko nederėtų pamiršti. Sumokėję nuobodžiu, dvasiniu skausmų, pesimizmu kartais net beprotybe gauname įžvalgą ir ekstazę.
Literatūra
- Collins English Dictionary – Complete & Unabridged 10th Edition. (2009). Melancholy. Aplankyta: 2011-09-09, http://dictionary.reference.com/browse/melancholy.
- Grosskurth P. (1986). Melanie Klein: Her world and her work.New York: Alfred A. Knopf, Inc.
- Johannisson K. (2011). Melancholijos erdvės: apie baimę, nuobodį, pažeidžiamumą vakar ir šiandien.Vilnius: Baltos lankos.
- Freud S. (1999). Anapus malonumo principo.Vilnius: Vyturys.